Arbatos plantacijos įvairiose pasaulio šalyse

Po to, kai Indijoje ir Šri Lankoje buvo pradė­ta auginti arbata, kuri ir mūsų dienomis kara­liauja pasaulio rinkoje, nebeliko pasaulio dalies, kurioje nebūtų galima pasisemti jos auginimo patirties. Tiesa, ne visada pasisekimą galima lai­kyti lemiamu veiksniu.

Indiškosios arbatos, kuri mūsų dienomis laikoma geriausia pasaulyje, auginimo pradžia siejama su britų kolonijinės valdžios veikla. To­dėl šioje bendroje veikloje apie „indiškąją” arba­tą negali būti nė kalbos. Pavienėse arbatos augi­nimo srityse, kurios yra šalies šiaurėje ir pietuo­se, auginamos labai skirtingos arbatos rūšys.

Pirmųjų bandymų auginti arbatą buvo imta­si XVIII a. pabaigoje. Apie 1780 m. britų pulki­ninkas Kydas Kalkutoje pradėjo auginti kelis iš Kantono atvežtus kiniškus arbatkrūmius. Rezul­tatai teikė vilčių. Tai paskatino serą Josephą Banksą, Džeimso Kuko palydovą, pastarojo ke­lionės aplink pasaulį metu, su primygtiniu pra­šymu kreiptis į britų Ost-Indijos bendrovę dėl indiškosios arbatos auginimo, tiesa, nesėkmin­gai, nes bendrovė pelningai prekiavo arbata su Kinija ir nerodė jokio noro sau pačiai sudaryti konkurenciją.

Asamas: 1823 m. britų majoras Robertas Bruce’as Manipūro kalnų šlaituose, Asamo provin­cijos ir Birmos pasienio srityje, atrado laukinius arbatmedžius. Ar iš tiesų buvo kalbama apie ar­batą, tuo pirmiausia suabejojo dr. Wallichas, Kalkutos botanikos sode dirbęs mokslininkas. Tik antrasis pranešimas, gautas iš Andrew Charltono, Asamo lengvųjų pėstininkų karinin­ko, įtikino ir specialistus. Paaiškėjo, kad augalai, kuriuos Charltonas atrado Aukštutiniame Asame, o botanikai Mc Clellandas ir Griffithas – prie Sadijos Lakhimpūre, iš tiesų buvo tikrų tikriau­sia arbata, nors iš pradžių buvo vadovaujamai: nuomone, jog tai turėtų būti kiniškajai arbata: Thea sinensis, giminingų augalų rūšis. Naujai at­rasti arbatkrūmiai vėliau buvo pradėti vadinu Thea assamica. Naujieji augalai nebuvo laikom tikra arbata, o išsigimusia arbatkrūmių rūšim Todėl buvo pasirūpinta į Kalkutą atgabenti ki­niškųjų arbatkrūmių ir juos persodinti arbatai auginti tinkamų sričių, visų pirma Asamo plantacijose. Tik vėliau šovė į galvą mintis auginti šiuos indiškuosius, o dar vėliau, sukryžmini juos su kiniškaisiais arbatkrūmiais, buvo gaut indiškųjų arbatkrūmių hibridai, kurie šiandien auginami daugelyje pasaulio plantacijų.

Arbatos auginimu Asamo provincijoje pir­miausia rūpinosi 1839 m. Londone įkurta Assam Tea Company, didelį kapitalą turinti bendrovė kuri, nepaisant visų prieštaravimų, pasisakė už arbatos auginimą abipus Bramaputros, net gerai informuotuose sluoksniuose buvo kaltinima, kad auginti arbatą Asame reikštų išmesti pinigus į Bramaputrą.

Dardžilingas: nuo 1834 m. Himalajų šlaituose, Dardžilingo srityje, buvo atrasta kita arbatos auginimo sritis. Šios plantacijos atsirado visų pirma generalgubernatoriaus Kalkutoje lordo Williamo Bentincko dėka. Lordas Williamas įkūrė komitetą, kuris rūpinosi arbatos auginimu turėjo padaryti galą kinų monopoliui. Faktiškai jau po ketverių metų nuo komiteto įkūrimo, 1838 m., Kalkutoje į atvirą jūrą išplaukė pirmas laivas su dvylika arbatos dėžių. Ilgainiui buvo atrastos kitos arbatos auginimo sritys. Šiandien arbata auginama šiaurės Indijos Asamo, Duarso ir Dardžilingo srityse bei pietų Indijos Nilgirio ir Travankoro plantacijose. Vien tik Asamo pro­vincijoje yra 200 arbatos plantacijų. Jose augina­ma ypač stipri ir aromatinga arbata, kuri puikiai tinka kaip arbatos mišinių pagrindas. Palyginti su ja Dardžilingo arbata pasižymi subtiliu, ma­loniu aromatu ir iš visų arbatų yra vertinama la­biausiai. Pradėjus auginti indiškąją arbatą, nesu­tarimų su britų Ost-Indijos bendrove daugiau nebekilo, nes 1835 m. bendrovei suteiktas mono­polis baigėsi ir jis nebuvo pratęstas.

Visiškai kitaip įvykiai klostėsi Ceilono salo­je, kuri šiandien vadinama Šri Lanka. Ceiloną nuo 1656 m. iki 1796 m. valdė olandai. Juos pa­keitė anglai, kurie salą pavertė milžiniška kavos plantacija. Tuo pat metu buvo pradėtas gaminti chininas ir auginti cinamonas. Tačiau XIX a. ant­roje pusėje kavos auginimo situacija pablogėjo. Plantacijose siautė gyvulių ir augalų kenkėjai ir sunaikino didesniąją kavamedžių dalį. Atėjo pats laikas pasirūpinti nauju pajamų šaltiniu. Pirmasis to ėmėsi jaunas škotas Jamesas Tayloras. Jis gavo kiniškųjų ir indiškųjų arbatkrūmių ir pradėjo juos auginti savo mažoje plantacijoje Lulekonderoje. Rezultatai pranoko lūkesčius. Londono prekiautojas arbata Thomas Liptonas įsigijo keletą anksčiau buvusių kavos plantacijų, kurios tuo metu buvo pigios, apsodino jas arbatkrūmiais ir ėmėsi pats tvarkyti visą verslą – nuo arbatos gamybos iki jos pateikimo rinkoje.

Per trumpą laiką Ceilonas tapo vienu iš pa­grindinių arbatos tiekėjų pasaulyje. Svarbiausios auginimo sritys saloje yra šios: Uva rytuose, Dimbula ir Dikoja vakaruose, o tarp jų Nuvara Elijo plokštikalnis. Aukštikalnių plantacijose dirbo tamilai, kurie buvo atvežti iš pietų Indijos. Jie ilgą laiką neturėjo pilietybės ir dalis jų gavo Ceilono pilietybę. Kitai daliai buvo iš naujo su­teiktos Indijos pilietybės teisės. Tuo pat metu to­liau tęsiasi konfliktas tarp kitų – vietinių Ceilo­no tamilų ir singalų.

Indonezija: į Javą, pagrindinę Indonezijos salą, arbata buvo įvežta 1826 m. Batavijos (šian­dien Džakarta) žemdirbystės komisija gamtos tyrinėtojui dr. Philippui Franzui von Sieboldui liepė į Javą nusiųsti kelis šimtus japoniškųjų arbatkrūmių, kur jie buvo persodinti iš rytų Indi­jos plantacijos Buitencorge. Tolesniu arbatos au­ginimo vystymu rūpinosi prekiautojas iš Roter­damo Jacobsenas, kuris daug metų pačioje Kini­joje mokėsi auginti, perdirbti arbatą ir ja prekiauti ir dabar savo patyrimą galėjo panaudoti Javoje. Jau 1829 m. Olandijos-Indijos valdžiai jis pristatė pirmąją juodosios ir žaliosios arbatos dėžių siuntą. Tais pačiais metais Jacobsenas su­gebėjo iš Kinijos į Javą atsivežti keletą arbatkrūmių. Jie buvo pasodinti Čiserupe. Iš jų gautomis arbatos sėklomis buvo įveista daugybė arbatos plantacijų. Jau 1833 m. vien tik Kravango pro­vincijoje augo apie 500 000 arbatkrūmių. Iki 1865 m. arbatos auginimą Javoje kontroliavo olandų kolonijinė valdžia. Tais metais ji atsisakė šių funkcijų ir vėliau arbatos auginimą perleido privatiems verslininkams, kurie nuo 1873 m. ėmėsi senus kiniškuosius arbatkrūmius keisti in­diškojo arbatmedžio hibridais.

Tik XX a. arbata buvo pradėta auginti ir Su­matroje. Didelės palantacijos, kurios buvo tvar­komos, taikant moderniausius metodus, pir­miausia atsirado rytinėje salos pakrantėje. Dau­gelyje arbatą vartojančių šalių indoneziškoji yra naudojama kaip pagrindinė arbatos mišinių su­dedamoji dalis. Tačiau esama ir aukščiausios ko­kybės arbatos rūšių, kurios galėtų varžytis su rū­šimis iš Asamo ir Šri Lankos. Europos uostai, kur iškraunama iš Indonezijos importuojama ar­bata, yra Antverpenas, Amsterdamas, Roterda­mas, Bremenas ir Hamburgas.

Afrika: tarp Afrikos arbatą auginančių šalių pirmauja Kenija, kuri gerokai lenkia visas kitas. Derlingose Kericho srities aukštikalnių plantaci­jose, be malonaus skonio plataus vartojimo arba­tos rūšių, taip pat auginamos puikios vietinės rū­šys, kurias labai mėgsta britai, kadaise įveisę jų plantacijas. Kiti arbatos gamintojai Afrikoje yra Malavis ir Mozambikas, kur kadaise portugalai įveisė pirmąsias arbatos plantacijas, be to, Tanza­nija ir Kamerūnas, kur pirmosios plantacijos atsi­rado vokiečių kolonistų dėka, ir Pietų Afrikos Respublika, kuri eksportuoja tik nedidelį arbatos kiekį.

Pirmieji mėginimai auginti arbatą Brazilijoje prasidėjo 1810 m., tačiau ilgalaikio pasisekim: neturėjo, nes brazilai mieliau gėrė matę ir augi­no kavą, kuriai reikėdavę mažiau priežiūros, derliai, palyginti su arbata, būdavę didesni. Tačiau išties gerų laimėjimų pasiekta Gvatemaloje plantacijų šalyje, tačiau, ar jie bus ilgalaikiai, pa­rodys ateitis.

Bandymų auginti arbatą JAV, visų pirma Ka­lifornijoje ir Teksase greitai reikėjo atsisakyti dėl netinkamų klimatinių sąlygų. Kvinslende Aust­ralijos klimatas taip pat nėra palankus arbatos auginimui. Turkijoje ir Irane visas arbatos der­lius suvartojamas beveik vien tų šalių vidaus po­reikiams patenkinti. Panaši situacija buvo ir bu­vusioje Sovietų Sąjungoje, kur nuimtos gruziniš­kos arbatos, apie kurią jau buvo kalbėta, derlių dar reikėdavę papildyti importine arbata.

Taivanis: sekdamas Kinijos pavyzdžiu, pir­miausia tiekia žaliąją ir pusiau fermentuotą Ulongo arbatą. Jau prieš antrąjį pasaulinį karą būta bandymų auginti arbatą Mauricijuje, Jamai­koje, Azorų salose, Fidžyje ir Borneo saloje. Bet tik Mauricijuje pastangos davė apčiuopiamų re­zultatų. Pasibaigus karui, kuris padarė žalos ir arbatos pramonei, Vietnamas galėjo vėl padi­dinti arbatos pramonės apimtis. Čia auginama ir eksportuojama vien tik žalioji arbata.