Britai (apie 59 mln. gyventojų) kasdien išgeria 165 mln. arbatos puodelių, be to, 98 proc. britų arbatą geria su pienu, tačiau tiktai 30 proc. Į arbatą dedasi cukraus.
Arbatai tenka 40 proc. visų skysčių, išgeriamų Didžiojoje Britanijoje.
Iš visos suvartojamos arbatos 86 proc. išgeriama namuose ir 14 proc. – kitose vietose.
Pagal anglų supratimą apie arbatos gėrimo kultūrą, neatsižvelgiant į dienos metą turi būti patiekiama įvairių rūšių arbata, kad kiekvienas galėtų pasirinkti arbatą pagal savo skonį ir nuotaiką. Tai yra pagarbos išraiška, persmelkianti visą anglų arbatos gėrimo ritualą. Pasirinktos arbatos įsiberiama individualiai į arbatinuką, išskalautą verdančiu vandeniu, taip pat ir tada, kai plikomi arbatos maišeliai. Neatsižvelgiant į arbatos rūšį arbata turi būti plikoma 3-5 minutes, kitaip ji neatskleis visų savo savybių.
Kol plikoma arbata, pateikiamas pienas, cukrus, citrina ir t. t., pastatomas arbatinis su verdančiu vandeniu, kad galima būtų atsiskiesti arbatą iki reikiamo stiprumo. Vandeniui atvėsus arbatinis pakeičiamas kitu – tai irgi laikoma pagarbos išreiškimu, privalomu pagal anglų etiketą.
Tradicija patiekti su arbatą su pienu verta ypatingo dėmesio. Pienas Anglijoje yra neatskiriama arbatos ceremonijos dalis. Pienas pilamas į daugelį indiškosios ir Ceilono arbatos rūšių, kad susilpnintų kofeino poveikį ir padarytų gėrimą ne tokį aitrų. Dėl to, ką pirmiau pilti į puodelį – arbatą ar pieną, anglai diskutuoja daugiau kaip du šimtus metų. Abiejų variantų šalininkai ir priešininkai pateikia svarius argumentus savo požiūriui apginti, tačiau etiketas leidžia ir vieną, ir kitą maišymo būdą. Vietoj pieno kartais dedama citrinos arba mandarino skiltelė.
Tradiciškai su arbata patiekiami keksai arba sumuštiniai. Galima pasiūlyti ir duonos, sviesto, sausainių, džemo – visko, kuo galima pasistiprinti geriant puodelį aromatingos arbatos.
Reikia pažymėti, kad pastaruoju metu Anglijoje daugiausia plikoma arbata maišeliais, jos dalis sudaro beveik 90 proc. Tačiau konservatyvūs britai visiškai neatsisakė ir arbatinių. Tiesiog vietoj arbatos lapelių į juos dedami maišeliai. Tai nėra mums įprasti arbatos maišeliai su siūlu (Anglijoje juos vadina “maišeliais vienam puodeliui”), o gana didelis maišelis, skirtas visam arbatinukui; tokiai arbatai Didžiojoje Britanijoje tenka 98 proc. visos maišeliais parduodamos arbatos.
Suaugęs anglas per dieną išgeria šešis puodelius arbatos. Arbata paprastai pradedama gerti anksti rytą. Apie šeštą valandą visoje Anglijoje geriama “rytinė arbata”. Viešbučiuose priimta patiekti ją tiesiai į lovą, vos svečiui nubudus. Stipri rytinė arbata išvaiko miegus šaltu ir drėgnu metų laiku, kas būtinga Britų saloms. Aštuntą ryto – sotūs pusryčiai (breakfast), jie užbaigiami stiprios pusryčių arbatos puodeliu. Atsižvelgiant į mišinio, sudaryto iš indiškos, Ceilono ir Kenijos arbatos rūšių, stiprumą gėrimas paprastai skiedžiamas pienu.
Toliau pagal tvarkaraštį – priešpiečiai arba ankstyvieji pietūs (lunch), jų metu būtinai išgeriamas puikios arbatos puodelis – “nice cup of tea”.
Kiekvienam anglui šventas dalykas yra “popietės arbatos” tradicija; ši arbata geriama siekiant apmalšinti alkio jausmą, kylantį tarp priešpiečių (arba antrųjų pusryčių) ir vėlyvo vakarinio valgymo. Šios tradicijos pradininkė buvo Ana – septintoji Bredfordo hercogienė. Dėl ilgos pertraukos tarp valgymų hercogienė dienos viduryje nuolatos kovojo su alkio priepuoliais ir prašydavo tarnaitės atnešti į kambarį arbatinį su lengvais užkandžiais. Galų gale ši išmonė taip patiko hercogienei, kad ji pradėjo kviestis į tokią popietės arbatėlę draugus. Labai greitai šį įprotį pasigavo visa metropolijos aristokratija, o paskui jis paplito visuose visuomenės sluoksniuose.
Geriausiai žinomas anglų “penktos valandos” – “five-o’clock” – arbatos gėrimas, tai daroma visoje Didžiojoje Britanijoje. Tuo metu uždaromos parduotuvės ir įstaigos, biurai ir bankai – visi geria arbatą. Nė vienas vadovas nerizikuos uždrausti savo pavaldiniams daryti pertrauką penktą valandą, kad išgertų arbatos puodelį: toks žingsnis gali labai nepalankiai paveikti kolektyvo santykius. Kad ir kaip keista, tačiau “five-o’clock” Jungtinėje Karalystėje įvesta 1851 m. prievartiniu būdu – tada vyriausybė buvo ne juokais susirūpinusi tautos grimzdimu į alkoholizmą. Pagal ypatingą įstatymą penkiolikos minučių arbatos pertraukėlę privalėjo daryti tarnautojai, darbininkai, jūreiviai… Įstatymą suprato ir priėmė visi visuomenės sluoksniai, jo nenukrypstamai, tačiau jau savanoriškai, laikomasi iki šiol.
Vakare britai susirenka prie vakarienės stalo savo šeimoje. Tai metas, kai gausiai valgoma, aptariami dienos įvykiai, politikos ir sporto naujienos. Geriamos švelnios, raminamosios arbatos rūšys, aromatizuotos bergamotėmis. Geriausiai žinoma vakarinės arbatos rūšis yra “Earl Grey”. Šios arbatos receptas priklauso Čarlzui Grejui – Britų Parlamento nariui ir įtakingam diplomatui. Egzistuoja keli arbatos “Earl Gray” porūšiai, pagal išskirtinius receptus ją gamina įvairios kompanijos. Tačiau reikia pažymėti, kad paskutiniame konkurse, kuriame buvo pristatytos tiktai šios arbatos rūšys, pirmą vietą ir “Grand Prix” laimėjo kompanijos “Ahmad Tea” arbata “Earl Grey”.
Anglų arbatos gėrimas baigiasi ten, kur prasideda – “lovoje”. Visai prieš pat einant gulti geriama arbata be kofeino, įvairios vaisių skonio arbatos.
Ahmad Earl Grey nuostabaus skonio, bet aš pratęs ją gerti ryte, stiprią ir su citrinos griežinėliu. Kažkiek nustebau, kad anglai ją ryte geria
geras straipsnis.