Fryzai ir arbata
Tarp Vokietijos arbatos mėgėjų ypatingą vietą užima fryzai, ypač rytų. Jie nuo seno garsėja kaip aistringi arbatos mėgėjai. Ketvirtadalis Vokietijos arbatos importo tenka Fryzijai, nors čia gyvena tik 4% Vokietijos gyventojų. Šio didžiulio potraukio arbatai priežastimi reikėtų laikyti Olandijos kaimynystę. XVII a. olandai aprūpindavo arbata visą Vokietiją ir ypač kaimynę rytų Fryziją, kuri, be to, dar kurį laiką buvo ir Olandijos provincija. Tiksliai negalima nustatyti, kada rytų fryzai susipažino su arbata. Tačiau išliko pranešimas apie Hamburgo laivą, kuris 1694 m. užplaukė ant seklumos tarp Baltrūno ir Langeogo. Žvejai iš Vesterakumerzylio susirinko į krantą išmestus daiktus, tarp jų vieną dėžę arbatos. Pasakojama, esą pajūrio gyventojai arbatą palaikė džiovintomis daržovėmis ir todėl iš jų išvirė lašinukais paskanintą sočią sriubą. Tik vėliau jie išmoko iš arbatžolių paruošti aromatingą gėrimą.
1751 m. Prūsijoje, sekant Anglijos ir Olandijos pavyzdžiu, buvo įkurta prekybos bendrovė „Karališkoji Prūsijos Azijos kompanija Emdene ryšiams su Kantonu ir Kinija”. Jos dalininkais tapo prekybininkai iš Edeno, Vestfalijos, Prancūzijos ir Olandijos bei Prūsijos. Karalius Frydrichas II Didysis, specialiai atvyko iš Potsdamo į Emdeną, kad pasirašyki įkūrimo dokumentus. Pirmiausia jam rūpėjo sukaupti brangios užsienio valiutos, kuri, priešingu atveju, būtų atitekusi Olandijos arba Anglijos bendrovėms. Paprasčiau buvo prekybą suaktyvinti savo šalyje. Pirmą didelę arbatos siuntą 1753 m. liepos 6 d. į Emdeną atgabeno burlaivis „Prūsijos karalius”. Tačiau karalius žengė dar vieną žingsnį. 1755 m. jis paskelbė, „kad nuo šiol jo karališkose žemėse neturi būti leidžiama vartoti jokių kitų, išskyrus Emdeno Azijos prekybos bendrovės arbatą”.
Tačiau tokia palanki padėtis truko neilgai. Po to, kai 1757 m. per Septynmetį karą prancūzams trumpam atiteko rytų Fryzija, 1765 m. kompanija buvo uždaryta. Nuo tada rytų fryzai, padedami ištiso laivyno, kurį sudarė rytų Fryzijos uostuose registruoti olandų laivai, turėjo patys rūpintis arbatos atsargų papildymu. Jie taip pat aprūpindavo Ditmaršeno ir Helgolando arbatos mėgėjus, gyvenusius vakarinėje Šlėzvigo – Holšteino pakrantėje.
1768 m. Frydrichas Didysis pradėjo „arbatos karą”. Jis pavedė savo valdžios atstovams apriboti arbatos ir kavos vartojimą ir nustatyti jų gėrimo trukmę. Rytų fryzai būtų turėję tenkintis kavos ir arbatos pakaitalais bei alumi. Tačiau apie tai jie nieko nenorėjo girdėti. 1779 m. rytų Fryzijos atstovų susirinkimas pareiškė: „Arbatos ir kavos vartojimas mūsų krašte yra taip plačiai ir taip giliai įsišaknijęs, kad tik pats Viešpats galėtų visiškai pakeisti žmogaus prigimtį, jei staiga reikėtų atsisakyti šių gėrimų!”
Frydrichas Didysis pralaimėjo „arbatos karą”. Tačiau greitai kitą piktą pokštą rytų Fryzijai iškrėtė Napoleonas su savo 1806 m. kontinentine blokada, kuri atkirto kraštą nuo daugelio prekių pristatymo kelių. Suklestėjo kontrabanda. Prekės anglų burlaiviais buvo gabenamos ir kaupiamos britams priklausiusioje Helgolando saloje. Ten rytų fryzai galėjo gauti reikalingų prekių. Arbata, kava ir gabalinis cukrus pabrango. Pusė kilogramo arbatos kainavo tiek, kiek 7,75 kg sviesto, o už 0,5 kg gabalinio cukraus turėjai mokėti kiek už 11 kg ruginės duonos. Prancūzai, tuo metu valdę Olandiją, Helgolando kontrabandininkams grasino mirties bausmėmis. Padėtis pasikeitė tik, kilus išsivadavimo karui.
Muitai ir mokesčiai prekybą arbata slėgė ir vėlesniais dešimtmečiais, prie to prisidėjo abiejų pasaulinių karų metais įvesti apribojimai. Pagal 1939 m. pradėtas išdavinėti arbatos korteles rytų fryzai per mėnesį gaudavo po 20 g arbatos. Taikos metu tai atitiko maždaug vienos dienos normą. Normos padidinimas 30 g nedaug ką tepakeitė. „Jeigu neturėsime arbatos, mirsime”, skundėsi laiko išbandyti arbatos mėgėjai. Kartais būdavo duodami papildomi daviniai ir dėl to atsirado didelė spekuliacija. Tik 1949 m. normavimas buvo panaikintas, tačiau arbata buvo apmokestinta nepaprastai dideliais mokesčiais. Ir toliau buvo tebeprekiaujama juodojoje rinkoje. Kontrabandininkai, kurie perveždavo arbatą savo sunkvežimiais su dvigubu dugnu, arba drąsios moterys, kurios ją įsisiūdavo į dvigubus sijonus, buvo baudžiami piniginėmis baudomis ir kalėjimu.
Tačiau tie laikai jau seniai praėjo, kiekvienas gali paragauti rytų Fryzijos arbatos mišinio, paruošto iš stiprios Kasamo ir švelnios Javos arbatos. Kaip ir anksčiau rytų fryzai geria stiprią arbatą su gabaliniu cukrumi, padengtą grietinėlės sluoksniu. Kasdien turi būti išgeriama ne mažiau trijų puodelių, nes „trys kartai yra rytų fryzų teisė”. Skaniausia arbata geriama pirmoje dienos pusėje apie 11 arba popiet apie 15 valandą. Taip pat arbata tradiciškai geriama ryte atsikėlus arba vakare prieš einant miegoti. Tačiau tikrai nėra taip, kad rytų fryzai sugaišta visą dieną gerdami arbatą. Jeigu kada nors ateityje rytų Fryzijoje būsite pakviestas išgerti arbatos, atsiminkite, kad svečias vaišinamas ja tol, kol į tuščią puodelį įdeda šaukštelį. Anksčiau buvo įprasta tuščią puodelį apversti. Ir dar, negirkite arbatos, kurią jūs geriate savo namuose – rytų fryzui kitur Vokietijoje geriama silpna arbata tėra tik vandenilis.
RSS srautas
Naujausi komentarai