Namai > Įdomybės > Japonų arbatos gėrimo ceremonija

Japonų arbatos gėrimo ceremonija

Vasaris 17, 2010

Japoniška virtuvė – energetinis užtaisas

Jei pasigilinsime į japonų virtuvę, susidarys įspūdis, kad be arbatos japonai neturėtų ką gerti ir valgyti. Jie valgo tik tam, kadpajustų nepakartojamą arbatos skonį. Arbatos gėrimas per ilgą laiką virto sudėtinga ceremonija ir savotiška meditacija. Ji jau nesikeičia daugybę metų.

“Arbatos gėrimo ceremonija (tianoju) – tai nusilenkimas grožiui kasdienybės blausoje” (budistų vienuolis Senas no Rikius).

Arbatos gėrimo ceremonija – tikra atgaiva japono širdžiai

Japonai grožio esmę supranta ne protu, o širdimi. Tai pasiekti padeda arbatos gėrimo ceremonija. Ji sena – jau ketvirtajame amžiuje arbatą gėrė kinai, tačiau gėrimui nebuvo teikiama ypatinga reikšmė. Aštuntajame šimtmetyje japonai ceremoniją pavertė filosofija. Mokslininkas Lu Vuchas sakė: “Pirmasis puodelis tik suvilgo mano lūpas ir gerklę, antrasis pašalina vienišumą, trečiasis žada ramybę, ketvirtasis pro odą išvaro visą gyvenimo blogį, penktasis skverbiasi į mano jausmus, šeštasis nuteikia svajonei, septintasis… Gaila, bet daugiau nepajėgiu išgerti…”

Ritualo pradžia roji – akmenų takelis

Ritualas prasideda nuo vartų, vedančių į aukštos gyvatvorės saugomą uždarą erdvę. Kiekvienas, pasiruošęs pradėti ritualą, palieka už tvoros visas blogas mintis ir kasdienius rūpesčius. Pirmenybės teisę turi vyriausias ir garbingiausias svečias. Vartų kirtimas ir nuo jų besidriekiantis per pievą akmenų takelis roji – tai pirmasis meditacijos žingsnis, kuriuo nutraukiami ryšiai su išoriniu pasauliu. Roji nuolat mainosi: nuo pirmų vartelių sudėliotas iš smulkių akmenėlių, nuo antrų – jau iš stambių, plokščių akmenų. Roji paskirtis – priminti traukiantiems į arbatos namelį, jog atėjo laikas stabtelėti, apsižvalgyti, pasidžiaugti atsivėrusia panorama ar atkreipti dėmesį į patį akmenį. Anot japonų, viskas turi dvasią, ir akmenys.

Arbatos virimo žinovės – geišos

Prie arbatos namelio pasitinka namelio šeimininkas (dažnai tai būna senos geišos), kuris nuo seno yra didžiai gerbiamas. Po ilgų nusilenkimų, grožėjimosi iš pirmo žvilgsnio neypatingais daiktais – puodeliu, arbatžolių dėžute, ikebana ir kt., šeimininkas ima ruošti arbatą – samteliu pasėmęs arbatžolių, užpila vandeniu, ryžių šluotele plaka garuojančią arbatą. Kai arbata ima putoti žaliais debesimis iki pat puodelio kraštų, šeimininkas padeda ją netoli židinio, taip duodamas ženklą, kad svečiai gali vaišintis.

Geriant arbatą svarbiausia sutaurinti jutimus

Arbata geriama susikaupus, tyloje, tiek šeimininkui, tiek svečiams gerai žinant, jog ceremoniale svarbiausia – sutaurinti penkis žmogaus jutimus. Kai gėrimasi ikebana ar puodeliu – apvalomas regėjimas, sklindantis smilkalų kvapas apvalo kvėpavimą, klausą, veikia virdulio “dina”, ragaujant arbatą išplaunama burna, o puodelis sustiprina lietimo pojūčius. Japonai įsitikinę, kad esant pakiliems jausmams, geriantieji arbatą tampa geresni, švaresni, tada galima geriau suprasti vienas kitą ir save.

Pagrindiniai arbatos gėrimo principai

Arbatos gėrimo ceremonijos centre – vidinis dalyvaujančiųjų ryšys, susikaupimas, apmąstymai, pokalbis su pačiu savimi, su menu. Yra keturi pagrindiniai arbatos gėrimo ceremonijos principai – harmonija (wa), pagarba (kei), tyrumas (sei) ir ramybė (jaku). Senas no Rikius sakė: “Arbatos ceremonija – vienas iš daugelio pažinimo kelių, nuo kitų besiskiriantis tuo, jog čia pirmenybė pripažįstama ne analizei, o metaforai, simboliui, vaizdiniui…”.

Arbatos kelias Japonijoje

Arbatos gėrimo ceremoniją japonai perėmė iš kinų ir suteikė jai unikalias japoniškas formas, gerokai pakeitė, estetizavo. Japonijoje šis ritualas tapo keramikos, sodų meno, architektūros, kaligrafijos, tapybos, ikebanų kūrimo meno sinteze.
Vakariečiams sunku suvokti jo visumą, nes arbatos gėrimo ceremonijos tradicija neatsiejama nuo visos japonų kultūros, dzenbudizmo filosofijos. Pagrindiniai šio ritualo kanonai Japonijoje susiformavo XV-XVI a., kai tradiciniuose japoniškuose soduose atsirado nedideli, bet erdvūs arbatos gėrimo paviljonai – patalpos, skirtos specialiai arbatos gėrimui. Šios ceremonijos meistrai tapo labai įtakingais asmenimis imperatoriaus rūmuose, veikė kaip diplomatai, politikai, imperatoriaus patarėjai. Žmonės, išmanantys ceremonijos meną ir sugebantys tinkamai ją vesti, buvo gerbiami ne mažiau nei filosofai ar poetai. Vienas iš ceremonijos aspektų – susėdus gerti arbatos, nebetekdavo reikšmės jokie socialiniai rangai, gėrimo ritualas tarsi įkūnydavo tobulos, harmoningos visuomenės idėją.
Arbatos gėrimo ceremonijos idėja paprasta: visa, kas supa žmogų, ir pats žmogus tarnauja vienam tikslui – vientisumui, grožiui, akimirkai, paprastumui. Garbinamas akimirkos unikalumas, visa ko harmonija ir gamta. Šios idėjos kyla iš Dzen estetikos, teigiančios psichinę pusiausvyrą, meditaciją, susikaupimą. Arbatos gėrimo ceremonija – tai estetizuotas pasaulis, minimalumo, asketizmo idėja, teigianti, kad žmogui iš tiesų reikia labai nedaug. Šiame rituale svarbi kiekviena smulkmena. Ypatingas dėmesys skiriamas švarai (namelio, arbatos indų, net svečių ir šeimininko drabužių), svarbu net garsai už lango, užverdančio vandens garsas, lietaus šnarėjimas lauke. Šis estetizuotas ritualas padeda siekti vidinės harmonijos ir apsivalymo.

Arbatos gėrimo ceremonijos komponentai

Arbatos gėrimo ceremonijai reikalinga aplinka, kurioje vyrauja paprastumas, nuosaikumas, natūralumas, nematyti jokių ryškių spalvų ar rėksmingų formų. Kuriama aplinka priešinga viskam, kas prabangu ir rafinuota. Sodai sudaryti iš meistriškai sukomponuotų gamtos elementų, nedaug daiktų, visi jie kruopščiai suderinti, harmoningi. Viskas ypač dera tarpusavyje – sodas, supantis arbatos paviljoną, namelio eksterjeras, interjero erdvės, vienas meno kūrinys specialioje nišoje, primenančioje altorių.
Paprastai 2,6 m² arbatos namelis statomas iš natūralių medžiagų (medis, popierius), vyrauja natūralūs atspalviai. Langai kvadratiniai, išdėstyti asimetriškai. Šviesa krenta tiesiai į specialią nišą su meno kūriniu, vadinamąją tokanomą, ir išryškina joje esančio kūrinio grožį.
Tokanoma nišoje statoma ikebana (kompozicija iš gėlių, sukurta specialiai kiekvieno namo arbatos gėrimo ritualui), sukomponuota pagal būsimo pokalbio temą, metų laiką, dvasinę būseną iš bambuko lapų, žydinčių slyvų ar vyšnių šakelių, žydinčių persikų, azalijos. Pagal kanoną ikebanai labiausiai tinka paprastos gėlės, žolės ir viena kita žydinti šakelė. Mėgstamos tamsios keramikinių vazų spalvos – juoda, tamsiai raudona.
Keramika be galo vertinama Japonijoje. Arbatos ruošimo ir gėrimo ceremonijoje naudojami net dvidešimt keturi įrankiai, pusė jų – keramikiniai. Kuo ypatinga japonų keramika? Kinų keramikoje svarbiausia taisyklinga forma, švarus, grynas paviršius. Dažniausiai tai balto fajanso indai, dekoruoti mėlynais ornamentais. Japonų keramikai būdinga asimetrija, natūralumas. Matomi įskilimai, nubėgę spalvos, t. y. sukuriamas senumo įspūdis. Ceremonijoje naudojamos japoniškos pialos – rankomis lipdyta tradicinė japonų keramika. Iš pažiūros ji atrodo kukli, tačiau vienspalviuose paviršiuose atsiskleidžia ištisa spalvų niuansų jūra – žalsvi, rausvi tonai, pilkai mėlynos glazūros. Arbatos gėrimo ceremonijos indai vartoti įvairūs: metaliniai, keramikiniai, mediniai. Puošnius kinų porceliano puodelius ilgainiui pakeitė labiau ceremonijos paprastumo dvasią atitinkantys japoniški puodeliai – grubios faktūros, natūralių spalvų, kartais net neglazūruoti. Kiekvienas arbatos ruošimo įrankis turi apibrėžtą funkciją ir prasmę.
Indai, gėlės pagal sezoną, garsai (verdantis vanduo, vėjas lauke, lapų šlamesys), medžiagos pajautimas, – visos šios detalės ceremonijos metu sukuria ypatingą atmosferą, kuri ir yra šio ritualo esmė.

Ceremonijos eiga

Ceremonijoje gali dalyvauti apie penketas žmonių. Paprastai vienas iš jų būna garbės svečias. Svečiai kviečiami prieš savaitę. Sodo varteliai paliekami praviri, kad svečiai galėtų patys užeiti. Nuo vartų akmenuotas takelis veda akmeninio ritualinio indo rankoms nusiplauti link. Įeinant į arbatos paviljoną, nusiaunama, kad išorinio pasaulio dulkės liktų anapus sienų. Namelio viduje nėra baldų, tik tana (lentynėlė), kurioje išdėliojami arbatos gėrimo ceremonijos indai. Suėjus svečiams, įnešami indai, svečiai apžiūri juos ir įvertina jų grožį. Po to simboliškai nuvalomi specialia šilkine servetėle fukusa. Paruošiama ir užverdama arbata. Smilksta smilkalai.
Ceremonijai vadovauja žmogus, galintis improvizuoti ir puikiai išmanantis kanoną. Griežtai pagal kanoną numatyti šeimininko ir svečio santykiai, ypač svarbu šeimininko ir svečių pokalbis, jo tonas ir kuriama atmosfera. Pirmiausiai šeimininkas pasitinka svečius sode, įneša indus, verda arbatą, vaišina ja svečius, ceremonijos pabaigoje palydi juos. Svečio vaidmuo – palaikyti įdomų pokalbį su šeimininku. Pokalbyje draudžiamos visos destruktyvios temos (ligos, politika, svetimi turtai, apkalbos, gyrimasis). Vengiama visko, dėl ko pašnekovų nuomonės galėtų išsiskirti.
„Ceremonija prasideda dažniausiai pietų metu ir trunka apie keturias valandas. Tačiau kartais rengiamos vadinamosios nakties arbatos – šviečiant mėnuliui tarp pusės dvyliktos nakties ir ketvirtos ryto, taip pat saulės patekėjimo ceremonijos – tarp ketvirtos ir šeštos ryto“. (A. Andrijauskas. „Tradicinė japonų estetika ir menas“, 295 p.)
Vaišinama lengvais patiekalais: sriuba, daržovėmis, žuvies užkandžiais. Pertraukos metu svečiai išeina pasivaikščioti į sodą, o tuo metu sutvarkomi indai, išvalomas ir išvėdinamas namelis. Po pasivaikščiojimo svečiai sėdasi į ankstesnes vietas ir tęsia vaišinimąsi arbata. Pirmiausiai geria tirštą, vėliau – silpnesnę arbatą. Santūraus skonio principas galioja ir arbatos parinkimui bei paruošimui.
Arbatos gėrimo ceremonija – tarsi riba tarp tikrovės ir meno pasaulio, kuriame atsidūręs žmogus gali trumpam patirti ramybę, susikaupimą, pajusti grožį ir arbatos puodelyje atrasti harmoniją.

Via wanda-rando

Arnas Įdomybės , , , , , ,

  1. Komentarų nėra
  1. Atsekčių nėra