Porceliano istorija

Įkūrus Ost-Indijos bendroves Olandijoje ir Didžiojoje Britanijoje, į Europą kartu su arbata iš Kinijos ir Japonijos netrukus atkeliavo ir pirmo­sios porcelianinių servizų siuntos. Greitai paaiš­kėjo, kad porcelianinių indų paketai kuo pui­kiausiai tiko kaip balastas arbatą gabenusiems burlaiviams. Nuo tada porcelianą pradėta krau­ti pačioje apatinėje triumo dalyje. Ant jo keliais aukštais būdavo sukraunamos dėžės su arbata. Prekyba porcelianu bendrovėms greitai tapo pa­geidaujamu papildomu verslu. Jau 1615 m. olan­dų laivai atgabeno pirmuosius 69 057 vienetus gaminių iš porceliano. Savo 1614 m. Amsterda­mo istorijoje Pontanusas pasakoja, kad porcelia­no gausa kasdien auga, ir jį net paprasti žmonės naudoja savo kasdienėms reikmėms. Porceliano kainos buvo kiekvienam įkandamos, nes buvo kalbama apie plataus vartojimo prekę. Iki 1657 m., kaip nustatė specialistai, olandų laivai į Europą atgabeno mažiausiai 3 milijonus vienetų gaminių iš porceliano, kuris beveik visas buvo išdažytas mėlynai. Dalis tų indų greičiausiai bu­vo skirta kavos ir kakavos gėrimui, nes arbata masinio vartojimo preke tapo tik XVII a. vidury. Nuo tada arbatos servizų paklausa vis labiau di­dėjo ir Ost-Indijos bendrovės pradėjo užsakinėti tiksliai apibrėžtus porcelianinių indų kiekius.

1644 m. buvo pateikta užsakymų iš viso dau­giau nei 355 800 vienetų gaminių iš porceliano, tarp jų 100 mažų arbatinukų, 14 000 aštuonia­kampių puodelių be rankenėlės ir 60 000 įvairių formų puodelių arbatai. 1780 m. užsakymų ap­imtį sudarė 1 134 200 vienetų porcelianinių ga­minių, tarp kurių 450 000 buvo puodeliai su lėkštute, be to, 650 arbatos servizų ir 2000 arbat- žolinių. Milžiniškos porceliano pristatymo ap­imtys nesumažėjo ir po to, kai Europoje atsirado pirmosios porceliano manufaktūros, visų pirma Meisene, kur jų kūrimąsi skatino Augustas Stip­rusis. Tikra porceliano karštligė pirmiausia kilo kunigaikščių rūmuose. Nuo tol kiekvienoje svarbesnėje pilyje turėjo būti kambarys, kuriame būtų išstatyti vertingi darbai iš porceliano. Savo kolekcija garsėjo ir Augustas Stiprusis, kurią jis sukaupė savo rūmuose Drezdene. Tai buvo „pa­ti nuostabiausia tokio pobūdžio kolekcija, kuriom nepranoko net Sevres muziejus ir kurią sudarė 19 000 egzempliorių”, – rašė Carlas Baedekeris savo vadove po Drezdeną. Šios kolekcijos puoš­mena buvo beveik žmogaus ūgio „Dragūnų va­zos”, kurias Augustas Stiprusis iš Prūsijos kara­liaus Frydricho Vilhelmo I iškeitė į dragūnų pul­ką. 1945 m. Drezdeno rūmai buvo sugriauti. Tai, kas liko iš kolekcijos, taip pat ir „Dragūnų va­zas” šiandien galima pamatyti Drezdeno Cvingerio rūmų ansamblyje.

Kunigaikščiai bei kai kurios pasiturinčios miestiečių šeimos įsitraukė į brangiai kainuo­jančių „kinų stiliaus dirbinių” medžioklę. Tų metu klientų Europoje pradėjo nebetenkinti dir­biniai, atsiunčiami iš Kinijos. Jie savaip įsivaiz­davo kasdienio vartojimo indus ir pateikė ki­nams piešinius, o taip pat iš medžio išdrožtu – šių indų modelius. Pavyzdžiai turėjo būti atsiunčiami atgal kartu su porcelianiniais indais kad užsakovai galėtų patikrinti, ar įvykdyti vis pageidavimai. Europoje buvo išrastos lėkštutės ir puoduko rankenėlė, kurios Kinijoje nežinota – ten arbata buvo geriama iš dubenėlių be ranknėlių, kaip, beje, ir mūsų dienomis. Pamažu įvairiems gėrimams susiformavo atitinkame puodelių formos. Ilgainiui kavos puodelių sienelės tapo statesnės, o arbatos puodeliai veikiau panėšėjo į dubenėlį. Arbatinukai, dubenys indams skalauti ar arbatžolinės taip pat buvo pri­taikytos prie europietiško skonio. Jų formos išli­ko beveik nepakitusios iki šių dienų. Tačiau anksčiau taip pat buvo mėgstami pusryčių ser­vizai, gerti arbatą dviese arba vienam. Prie komplekto taip pat visada priklausė serviravi­mo arba vaišinimo padėklas.

Arbata buvo geriama iš puodelių. Paprotys labai karštos arbatos įsipilti į lėkštutę, kad atauš­tų, ir iš jos gerti buvo laikomas nemandagiu, kaip ir sausainio mirkymas arbatoje, prieš įside­dant jį į burną. Iš Anglijos atėjo mada arbatinį šaukštelį dėti skersai puodelio arba ant lėkštutės padėti apverstą puodelį parodant, kad arbatos jau pakaks. Kas to nežinodavo, galėjo lengvai patekti į keblią padėtį, kaip kad princas de Broglie, kuris viename pobūvyje išgėrė 12 puodelių arbatos, kol vienas pažįstamas atkreipė jo dėmesį į tradi­cinį „stop” ženklą. Kitas nepatyręs užsienietis nepaliaujamą vaišinimą arbata nutraukė tuščią puodelį įsidėdamas į kišenę. Rytų Fryzijoje dar ir šiandien šaukštelis įdedamas į išgertą puode­lį, kai arbatos daugiau nebenorima.

Porcelianas gaminamas tinkamai sumaišius kao­liną, lauko špatą bei kvarcą ir šį mišinį išdegant daugiau nei 1400°C temperatūroje. Šį gamybos būdą kimi įvaldė greičiausiai jau XIII a. Preky­bos su Kinija arbata ir porcelianu dėka europie­čiams baltasis auksas buvo žinomas jau seniai. Nepaisant to, kol europiečiai išmoko patys ga­minti porcelianą, neapsieita be šiokių tokių ne­sėkmių ir parengiamojo etapo: 1707 m. Johannas Friedrichas Bottgeris sukūrė jo vardu pavadin­tus raudonos spalvos keraminius dirbinius, kurie nupoliruoti iki blizgesio atrodė kaip porcelianas.

Gželės rajonas nuo Maskvos yra nutolęs 50 km ir nuo XIV a. garsėja savo keraminiais dirbiniais. Gželės majolikos klestėjimo laikotarpis prasidėjo apie 1670 m. Iš liaudies kilę meistrai be skulptūrų dar kūrė puoštus molinius indus, taip pat greitai išmoko gaminti arbatinukus, cukrines ir vazas. Gželės keramikos dirbiniai yra populiarūs ir mū­sų dienomis, jie nepakartojami savo tipišku tam­siai mėlynu dekoru, atliktu rankomis.