Porceliano istorija
Įkūrus Ost-Indijos bendroves Olandijoje ir Didžiojoje Britanijoje, į Europą kartu su arbata iš Kinijos ir Japonijos netrukus atkeliavo ir pirmosios porcelianinių servizų siuntos. Greitai paaiškėjo, kad porcelianinių indų paketai kuo puikiausiai tiko kaip balastas arbatą gabenusiems burlaiviams. Nuo tada porcelianą pradėta krauti pačioje apatinėje triumo dalyje. Ant jo keliais aukštais būdavo sukraunamos dėžės su arbata. Prekyba porcelianu bendrovėms greitai tapo pageidaujamu papildomu verslu. Jau 1615 m. olandų laivai atgabeno pirmuosius 69 057 vienetus gaminių iš porceliano. Savo 1614 m. Amsterdamo istorijoje Pontanusas pasakoja, kad porceliano gausa kasdien auga, ir jį net paprasti žmonės naudoja savo kasdienėms reikmėms. Porceliano kainos buvo kiekvienam įkandamos, nes buvo kalbama apie plataus vartojimo prekę. Iki 1657 m., kaip nustatė specialistai, olandų laivai į Europą atgabeno mažiausiai 3 milijonus vienetų gaminių iš porceliano, kuris beveik visas buvo išdažytas mėlynai. Dalis tų indų greičiausiai buvo skirta kavos ir kakavos gėrimui, nes arbata masinio vartojimo preke tapo tik XVII a. vidury. Nuo tada arbatos servizų paklausa vis labiau didėjo ir Ost-Indijos bendrovės pradėjo užsakinėti tiksliai apibrėžtus porcelianinių indų kiekius.
1644 m. buvo pateikta užsakymų iš viso daugiau nei 355 800 vienetų gaminių iš porceliano, tarp jų 100 mažų arbatinukų, 14 000 aštuoniakampių puodelių be rankenėlės ir 60 000 įvairių formų puodelių arbatai. 1780 m. užsakymų apimtį sudarė 1 134 200 vienetų porcelianinių gaminių, tarp kurių 450 000 buvo puodeliai su lėkštute, be to, 650 arbatos servizų ir 2000 arbat- žolinių. Milžiniškos porceliano pristatymo apimtys nesumažėjo ir po to, kai Europoje atsirado pirmosios porceliano manufaktūros, visų pirma Meisene, kur jų kūrimąsi skatino Augustas Stiprusis. Tikra porceliano karštligė pirmiausia kilo kunigaikščių rūmuose. Nuo tol kiekvienoje svarbesnėje pilyje turėjo būti kambarys, kuriame būtų išstatyti vertingi darbai iš porceliano. Savo kolekcija garsėjo ir Augustas Stiprusis, kurią jis sukaupė savo rūmuose Drezdene. Tai buvo „pati nuostabiausia tokio pobūdžio kolekcija, kuriom nepranoko net Sevres muziejus ir kurią sudarė 19 000 egzempliorių”, – rašė Carlas Baedekeris savo vadove po Drezdeną. Šios kolekcijos puošmena buvo beveik žmogaus ūgio „Dragūnų vazos”, kurias Augustas Stiprusis iš Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo I iškeitė į dragūnų pulką. 1945 m. Drezdeno rūmai buvo sugriauti. Tai, kas liko iš kolekcijos, taip pat ir „Dragūnų vazas” šiandien galima pamatyti Drezdeno Cvingerio rūmų ansamblyje.
Kunigaikščiai bei kai kurios pasiturinčios miestiečių šeimos įsitraukė į brangiai kainuojančių „kinų stiliaus dirbinių” medžioklę. Tų metu klientų Europoje pradėjo nebetenkinti dirbiniai, atsiunčiami iš Kinijos. Jie savaip įsivaizdavo kasdienio vartojimo indus ir pateikė kinams piešinius, o taip pat iš medžio išdrožtu – šių indų modelius. Pavyzdžiai turėjo būti atsiunčiami atgal kartu su porcelianiniais indais kad užsakovai galėtų patikrinti, ar įvykdyti vis pageidavimai. Europoje buvo išrastos lėkštutės ir puoduko rankenėlė, kurios Kinijoje nežinota – ten arbata buvo geriama iš dubenėlių be ranknėlių, kaip, beje, ir mūsų dienomis. Pamažu įvairiems gėrimams susiformavo atitinkame puodelių formos. Ilgainiui kavos puodelių sienelės tapo statesnės, o arbatos puodeliai veikiau panėšėjo į dubenėlį. Arbatinukai, dubenys indams skalauti ar arbatžolinės taip pat buvo pritaikytos prie europietiško skonio. Jų formos išliko beveik nepakitusios iki šių dienų. Tačiau anksčiau taip pat buvo mėgstami pusryčių servizai, gerti arbatą dviese arba vienam. Prie komplekto taip pat visada priklausė serviravimo arba vaišinimo padėklas.
Arbata buvo geriama iš puodelių. Paprotys labai karštos arbatos įsipilti į lėkštutę, kad atauštų, ir iš jos gerti buvo laikomas nemandagiu, kaip ir sausainio mirkymas arbatoje, prieš įsidedant jį į burną. Iš Anglijos atėjo mada arbatinį šaukštelį dėti skersai puodelio arba ant lėkštutės padėti apverstą puodelį parodant, kad arbatos jau pakaks. Kas to nežinodavo, galėjo lengvai patekti į keblią padėtį, kaip kad princas de Broglie, kuris viename pobūvyje išgėrė 12 puodelių arbatos, kol vienas pažįstamas atkreipė jo dėmesį į tradicinį „stop” ženklą. Kitas nepatyręs užsienietis nepaliaujamą vaišinimą arbata nutraukė tuščią puodelį įsidėdamas į kišenę. Rytų Fryzijoje dar ir šiandien šaukštelis įdedamas į išgertą puodelį, kai arbatos daugiau nebenorima.
Porcelianas gaminamas tinkamai sumaišius kaoliną, lauko špatą bei kvarcą ir šį mišinį išdegant daugiau nei 1400°C temperatūroje. Šį gamybos būdą kimi įvaldė greičiausiai jau XIII a. Prekybos su Kinija arbata ir porcelianu dėka europiečiams baltasis auksas buvo žinomas jau seniai. Nepaisant to, kol europiečiai išmoko patys gaminti porcelianą, neapsieita be šiokių tokių nesėkmių ir parengiamojo etapo: 1707 m. Johannas Friedrichas Bottgeris sukūrė jo vardu pavadintus raudonos spalvos keraminius dirbinius, kurie nupoliruoti iki blizgesio atrodė kaip porcelianas.
Gželės rajonas nuo Maskvos yra nutolęs 50 km ir nuo XIV a. garsėja savo keraminiais dirbiniais. Gželės majolikos klestėjimo laikotarpis prasidėjo apie 1670 m. Iš liaudies kilę meistrai be skulptūrų dar kūrė puoštus molinius indus, taip pat greitai išmoko gaminti arbatinukus, cukrines ir vazas. Gželės keramikos dirbiniai yra populiarūs ir mūsų dienomis, jie nepakartojami savo tipišku tamsiai mėlynu dekoru, atliktu rankomis.
RSS srautas
Naujausi komentarai