Metodas, kurio nustatoma arbatos kokybė pagal daugybę jos rodiklių, susiklostė palaipsniui, istoriškai, įgyjant vis daugiau žinių apie arbatą
Ilgą laiką pagrindinis ir kone vienintelis būdas arbatos kokybei nustatyti buvo organoleptinis metodas, t. y. žmonės bandė arbatos pavyzdžius liesdami, apžiūrėdami ir ragaudami. Šis iš esmės labai subjektyvus metodas sudarė sąlygas atsirasti ypatingai arbatos ekspertų – tyrėjų profesijai; šie žmonės paskiria visą savo gyvenimą arbatos kokybės nustatymui ir dėl to priversti paisyti ne vieno apribojimo ir laikytis griežtos disciplinos ne tik tarnyboje, bet buityje.
Tiktai taip galima tokį subjektyvų dalyką kaip skonis nustatymas pakelti iki aukšto objektyvaus lygio, kuris būna toks tikslus ir subtilus, kad žmogaus įvertinimo negali pakeisti arba atkurti jokie prietaisai.
Žinoma, arbatos ekspertas privalo turėti ir itin retą prigimtinį talentą, nes žmonių, turinčių idealią uoslę ir tikslų skonio pojūtį apskritai labai nedaug, o išlaikiusių šias savybes nuo gimimo iki tokio amžiaus, kai renkamasi profesija, dar mažiau.
Kiekvienoje šalyje būna vos keli arbatos ekspertai. Taip iš dalies yra todėl, kad prigimtiniai talentai šioje srityje pražūva dažniau negu kokioje kitoje, nes vaikystėje, o ir sulaukę brandaus amžiaus, palyginti mažai žmonių žino apie arbatos eksperto profesiją ir dar mažiau jų turi supratimą, kokia tai profesija ir kokių savybių reikia turėti norint tapti arbatos ekspertu.
Dažnai net spaudoje arbatos ekspertai vadinami arbatos degustuotojais. Tai visiškai neteisinga. Degustavimas siejamas su maistu ir gėrimais, tarp jų ir alkoholiniais, pirmiausia – įvairiausiais vynais; tai jau pagaminto patiekalo ar gėrimo ragavimas siekiant nustatyti jo skonio ypatumus ir skirtumus nuo kitų tos kategorijos gaminių. Be to, degustuotojas turi suvalgyti ar išgerti nors nedidelę dalį degustuojamo gaminio (išskyrus alkoholinius gėrimus).Arbatos tyrimas – kur kas sudėtingesnis ir įvairesnis procesas negu degustavimas. Jis apima ir arbatos lapelių kokybės nustatymą visuose gamybos procesuose, ir pagamintos sausos arbatos tyrimą liečiant, apžiūrint – pagal pačius įvairiausius rodiklius (trapumą, standumą, neprasiskleidusių pumpurų buvimą, spalvą), sausos arbatos aromato nustatymą ir galiausiai arbatos antpilo ragavimą ir jos aromato, skonio, spalvos stiprumo, skaidrumo, antpilo intensyvumo, ekstrahavimo laipsnio nustatymą.
Arbatos ekspertas turi atlikti užplikyto arbatos lapelio tyrimus. Tiktai visų tokiu būdu gautų duomenų suma su pateiktu kiekvienos kontrolinės pozicijos (iš viso jų būna 25–30) įvertinimu ir jų apibendrinimas leidžia arbatos ekspertui pateikti savo verdiktą dėl vienos ar kitos rūšies arbatos kokybės. Dėt to arbatos eksperto išvada laikoma objektyvia, nepaisant to, kad ji yra grynai asmeninė nuomonė, ir sustiprinta nenuginčijamu autoritetu.
Arbatos eksperto nuomonei paprastai nebūdingi kokie nors subjektyvūs dalykai. Tai būna griežto profesionalo – aukščiausios kategorijos specialisto nuomonė.
Arbatos eksperto – degustuotojo profesijai reikia ne tik talento, bet ir daug žinių bei patirties. Ši profesija susijusi su didele atsakomybe ir nuodugniomis žiniomis – ne tiktai biologijos, botanikos, biochemijos, geografijos, fizikos, bet ir pasaulinės rinkos ekonomikos, ypač arbatos prekybos ekonomikos srityje.
Arbatos eksperto profesijai reikia gebėti laikyti atmintyje visą arbatos kvapų kolekciją ir žinoti jų kilmę, genealogiją bei istoriją. Geras arbatos ekspertas žino visų ar bent daugumos arbatos plantacijų ir pagrindinių arbatą gaminančių šalių ypatumus.
Galiausiai, arbatos eksperto profesijai reikia didžiulės savidisciplinos, kruopštumo, tikslumo ir ištvermės, taip pat gebėjimo atlaikyti fizines apkrovas. Kartais tarptautinės klasės ekspertui tenka ištirti iki 1000 arbatos bandinių per savaitę ir ne „nuryti 1000 gurkšnių“, o atlikti daugybę su tyrimu susijusių operacijų ir pateikti savo lemiamąją išvadą.
Nenuostabu, kad arbatos eksperto profesija, nors ir labai gerbiama, priskiriama sunkioms profesijoms (kartu su šachtininko ir metalurgo profesijomis). Žinoma, už arbatos ekspertų darbą mokama tikrai daug. Arbatos ekspertų sveikatą (tiksliau – jų nosiaryklę) kai kurios Anglijos firmos yra apdraudusios 1 mln. svarų sterlingų. Arbatos eksperto sloga – tai įvykis, dėl kurio arbatos firma gali patirti didžiulius nuostolius.
Arbatos eksperto profesija iš žmogaus pareikalauja daug aukų. Arbatos ekspertas neturi rūkyti, vartoti alkoholinių gėrimų, jis privalo susilaikyti nuo bet kokio maisto, turinčio nors kokį savąjį aromatą. Todėl arbatos ekspertai niekada nevalgo svogūnų, česnakų, sūdytų ir rūkytų produktų, vartoja labai mažai druskos, riboja net prieskoninius žalumynus ir saldumynus.
Arbatos eksperto maistas turi būti neutralus – pieno ir augaliniai produktai, paukštiena, virtos upių žuvys, jaunų gyvulių mėsa, kai kurie miltų ir kiaušinių patiekalai.
Arbatos ekspertas neturi teisės naudotis kvepalais, odekolonu, t. y. kvapiosiomis medžiagomis, aromatizuota dantų pasta, kvapiu tualetiniu muilu. Jis privalo plautis rankas tiktai arbatos muilu. Maža to, eksperto baltiniai, drabužiai, batai neturi būti valomi naujausiais sintetiniais valikliais, kad jokie pašaliniai kvapai negalėtų daryti poveikio arbatos vertinimui.
Žinoma, arbatos ekspertas saugosi peršalimo. Jo darbo patalpa – švarus, didelis, būtinai saulėtas kambarys – visą laiką vėdinamas. Bendraudamas su kitais žmonėmis ir aplinka arbatos ekspertas privalo laikytis visų pirmiau išvardytų taisyklių. Tai reiškia, pavyzdžiui, kad jo pažįstami neturi rūkyti, vartoti kvepalų ir t. t.
Arbatos ekspertas, tirdamas arbatos antpilą, jo negeria, o tik praskalauja burną ir stengiasi nustatyti skonį įtrindamas arbatos lašelius liežuviu į gomurį.
Lygiai taip pat nustatydamas aromatą jis uosto tuščią puodelį, išskalautą arbatos antpilu, arba atsargiai apuosto užplikytus, tačiau ne karštus arbatos lapelius, nuo kurių nupilta arbata. Kitaip tariant, visais atvejais arbatos ekspertas tausoja savo uoslės aparatą, kuris gali suteikti jam išsamios informacijos apie arbatos aromatą pagal paprastam vartotojui vos juntamus požymius.
Arbatos eksperto profesijos unikalumas ir ypač tai, kad gerų arbatos ekspertų savybės pasireiškia ir išlieka ilgą laiką itin retai, verčia arbatos pramonę ir su ja susijusį mokslą ieškoti galimybių nustatyti arbatos kokybę laboratoriniais, objektyviais metodais.
Šiandien jau taikomos biocheminės, cheminės, dujinės analizės, liuminescenciniai vertinimai, chromatografija ir teaflavino skalė nustatant tam tikrus arbatos kokybės rodiklius, daugiausia – atskiruose jos gamybos etapuose, kai reikia pakoreguoti vienos ar kitos technologinės operacijos režimą ir svarbu nustatyti kokią nors vieną arbatos lapelių savybę, reikšmingą tai operacijai.
Tačiau visi šie objektyvaus vertinimo metodai kol kas negali pateikti kokio aiškaus arbatos skonio ir aromato bei jos kokybinių rodiklių visumos supratimo. Todėl jais negalima pagrįsti bendro arbatos savybių įvertinimo, kuris yra lemiamas veiksnys nustatant arbatos kainą. Šis atsakingas dalykas pavedamas žmogui – specialistui, arbatos ekspertui, kurio gyvai ir tiesiogiai patiriamas įspūdis, kad ir kaip paradoksaliai tai atrodytų, pasirodo esąs kur kas objektyvesnis ir tikslesnis už analizių rezultatus.
Šia prasme organoleptinis metodas, ko gero, yra nepakeičiamas, ir nepaisant technikos plėtojimo jis veikiausiai nepraras savo reikšmės tol, kol žmonės gers arbatą.
Aciu uz idomia informacija